burti

1 bùrti, bùria, bū́rė 1. intr. DŽ mesti burtus: Burkim, su kuo kam teks žaisti rš. 2. intr. SD404, R naudoti įvairias magiškas priemones, kerėti, žavėti: Boba bū́rė Tvr. Ir anie, kurie žynauja, bùria, nuodija DK73. Vieni meldėsi, kiti būrė, kiti kvortas kėlė BsPIII22. 3. tr., intr. K pagal ką nors aiškinti ateitį ar nežinomus daiktus, pranašauti, spėti: Aš buriù, kad taip bus, stosis J. Iš rankos bùria ateitį Vv. Tu juokeis, ramunės vis ieškojai, jos lapeliais būrei: taip ar ne rš. Šiemet bùriam liūtingą vasarą Ds. Ruduolis (toks paukštis) dribsi – bùria lietų Ds. Ūkas (baublys) ūkia – buria blogus metus Ds. Kurmis per šaltį rausia bùrdamas atmėtį J. Aisčiai iš medžių ošimo burdavo likimą rš. Su pirštais bùria (užsimerkus sukami smiliai ir duriami į viens kitą) Lp. Mes patys bū́rėm pirštais, kai maži buvom Vv. ^ Kurs ant kito bùr, tas pats tur (dažnai kas kitą kaltina, pats yra kaltas) OsG141. \ burti; apiburti; atburti; įburti; išburti; nuburti; paburti; priburti; užburti